2011 m. gegužės 19 d. Seimas priėmė ilgai lauktą Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymą (toliau – Įstatymas), kuris įsigalios nuo 2011 m. gruodžio 1 d. Įstatymu įgyvendintas Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268) numatytas tikslas – parengti Lietuvos Respublikos darbo nuomos įstatymo projektą, bei siekis perkelti 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones nuostatas. Atsižvelgiant į minėtą direktyvą priimtame įstatyme sąvoka „darbo nuoma“ pakeista į sąvoką ,,įdarbinimas per laikinojo įdarbinimo įmones”. Kartu su Įstatymu priimtos atitinkamos Darbo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisos, įtvirtinančios Lietuvos darbo teisėje naują institutą – darbuotojų nuomą.

Įstatymu teisiškai sureglamentuota iki šiol buvusi teisiškai neapibrėžta ir dėl to nemažai juridinių problemų kėlusi situacija, kuomet laikinojo įdarbinimo įmonė įdarbina darbuotojus, turint tikslą juos siųsti laikinai dirbti laikinojo darbo naudotojo įmonėje. Priimtas Įstatymas nustato darbo santykių tarp laikinųjų darbuotojų ir laikinojo įdarbinimo įmonių ypatumus, įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones santykiuose dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas.

Įstatymas įdarbinimą per laikinojo įdarbinimo įmones apibrėžia kaip laikinųjų darbuotojų įdarbinimą laikinojo įdarbinimo įmonėse turint tikslą juos pagal laikinojo įdarbinimo sutartis siųsti laikinai dirbti laikinojo darbo naudotojų naudai, pastariesiems prižiūrint ir vadovaujant. Kitaip tariant, darbo nuomos teisiniuose santykiuose susiklosto teisiniai santykiai tarp trijų subjektų – laikinojo įdarbinimo įmonės, kuri teikia darbuotojų nuomos paslaugas, laikinojo darbuotojo ir laikinojo darbo naudotojo – įmonės, į kurią siunčiami dirbti laikinieji darbuotojai.

Įstatymu įtvirtintos svarbios darbuotojų teisių apsaugai nuostatos – draudimas įdarbinimo įmonei ir laikinojo darbo naudotojui riboti laikinųjų darbuotojų nuolatinio įsidarbinimo pas darbo naudotoją galimybes, reikalauti iš laikinųjų darbuotojų atlyginti ar padengti bet kokias išlaidas dėl laikinojo darbo sutarties sudarymo ir jos vykdymo ar nutraukimo. Įstatyme taip pat numatyta laikinojo darbo naudotojo pareiga laikiniesiems darbuotojams užtikrinti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, draudimas samdyti laikinuosius darbuotojus atlikti streikuojančių darbo naudotojo darbuotojų darbo funkcijas; draudimas diskriminuoti laikinuosius darbuotojus (sudaryti laikiniesiems darbuotojams mažiau palankias darbo sąlygas); draudimas riboti laikinųjų darbuotojų profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo galimybes ir kt.

Priimtas Įstatymas ir kartu su juo priimti Darbo kodekso pakeitimai įtvirtino dar vieną darbo sutarties rūšį – laikinojo darbo sutartis. Laikinojo darbo sutartis sudaroma tarp įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo. Tarp šių subjektų susiklosto darbdavio ir darbuotojo teisiniai santykiai, reglamentuojami Darbo kodekso normų. Laikinojo darbo sutartis gali būti neterminuota arba terminuota. Įstatymas be Darbo kodekse numatytų būtinųjų darbo sutarties sąlygų numato papildomas būtinąsias laikinojo darbo sutarties sąlygas:

laikinojo darbuotojo iškvietimo ir siuntimo dirbti darbo naudotojui ir atšaukimo iš darbo dirbto darbo naudotojui tvarka;
informavimo apie darbo pradžią ir pabaigą darbo naudotojo naudai tvarka;
darbo užmokesčio dydis ir mokėjimo tvarka, atlygio, mokamo už laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbo naudotojui, dydis ir mokėjimo tvarka;
laikinojo darbuotojo darbo laiko režimas.

Įstatymas numato, kad už ilgesnį kaip 5 darbo dienos iš eilės laikotarpį tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turi būti mokamas darbo užmokestis, ne mažesnis kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga.

Tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo pasirašoma laikinojo įdarbinimo sutartis. Šioje sutartyje turi būti nurodoma laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) kvalifikacija, darbo funkcijos, darbo režimas, laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) mokymo, siuntimo ir atšaukimo iš darbo naudotojui tvarka. Savo prigimtimi tai sutartis dėl atlygintinų paslaugų teikimo, todėl tarp minėtų subjektų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami Civilinio kodekso normų.

Teisiniai santykiai tarp laikinojo darbuotojo ir laikinojo darbo naudotojo nėra laikomi tradiciniais darbo teisiniais santykiais, kadangi darbo sutartis tarp laikinojo darbo naudotojo bei laikinojo darbuotojo nesudaroma. Laikinojo darbo naudotojas turi teisę iš laikinojo darbuotojo reikalauti atlikti darbo funkciją, vykdyti su tuo susijusius nurodymus. Atsižvelgiant į tai, kad laikinojo darbo naudotojas visiškai kontroliuos darbo procesą, laikinojo darbo naudotojo atsakomybėje yra saugių ir sveikų darbo sąlygų užtikrinimas.

Laikinojo darbo naudotojas privalo iki darbo pradžios pasirašytinai supažindinti laikinąjį darbuotoją su jo būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais jo darbą laikinojo darbo naudotojui reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat su taikomais darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais. Laikinasis darbuotojas privalo būti supažindintas su rizikos ir pavojaus sveikatai darbo vietoje veiksniais, apsisaugojimo nuo jų priemonių panaudojimu. Laikinojo darbuotojo darbo režimas yra aptariamas laikinojo įdarbinimo sutartyje tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo. Taigi laikinojo darbuotojo darbo laikotarpiu laikinojo darbo naudotojas perima dalį, tačiau ne visas darbdavio teises bei pareigas.

Už darbo naudotojui laikinojo darbuotojo padarytą žalą atsako įdarbinimo įmonė Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Įstatymas nereglamentuoja, kas atsako už laikinajam darbuotojui padarytą žalą, todėl ateityje neišvengiamai gali kilti atsakomybės už darbuotojui padarytą žalą paskirstymo tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo problema. Manytina, kad tokiu atveju darbuotojui padarytą žalą atlygina laikinojo įdarbinimo įmonė Darbo kodekso nustatyta tvarka, o atlyginusi šią žalą ją turėtų teisę prisiteisti iš laikinojo darbo naudotojo pagal laikinojo įdarbinimo sutarties ir Civilinio kodekso taisykles. Kadangi Įstatymas išsamiai nereglamentuoja įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo tarpusavio teisių ir pareigų, labai svarbu yra tinkamai parengti laikinojo įdarbinimo sutartį, kadangi tai bus pagrindinis dokumentas, įtvirtinantis laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo teisinius santykius ir atsakomybės tarp jų pasidalijimą darbuotojo atžvilgiu.

Tinkamai parengti laikinojo įdarbinimo bei laikinojo darbo sutartis svarbu dar ir todėl, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka prižiūri, kaip įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojai laikosi šio įstatymo, darbuotojų saugos ir sveikatos bei kitų norminių teisės aktų nustatytų reikalavimų, vykdydami įdarbinimą per laikinojo įdarbinimo įmones.

Kartu su Įstatymu priimti ir Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai, pagal kuriuos už Įstatymo pažeidimą laikinojo įdarbinimo įmonėms bei laikinojo darbo naudotojams numatoma nuo penkių šimtų iki trijų tūkstančių litų bauda.